Psichologo komentaras. Kaip susiformuoja požiūris į moters sveikatos profilaktiką?

Medicinos psichologė Evelina Jokubkienė

Apie intymius dalykus kalbėti yra nepriimtina. Apie problemas kalbėti taip pat yra nepriimtina. Todėl galima sakyti, kad intymių sričių problemos yra nepriimtinos dvigubai, o nuo mums labai nepriimtinų dalykų dažniau esame linkę nusisukti, o ne į juos gilintis profilaktiškai. Vis dėlto, pabandykime panagrinėti, kokie psichologiniai veiksniai prisideda prie to, kad moters sveikatos profilaktika dažnai tampa vengtinu objektu.

Pradėkim nuo įvardijimo

Pelytės, pupos, pelėdos, gyvatėlės, „razinkos“ – kaip manot, apie ką čia? Ogi apie tai, ko dažnai dėl mūsų pačių turėto auklėjimo nedrąsu, gėda ar tiesiog nemokame vadinti tikraisiais vardais – lytinius organus. Nuostatos ir požiūris į įvairius dalykus dažnai formuojasi nuo pat mūsų ankstyviausios patirties, tad vaikus mokydami, kad lytiniai organai yra, kitaip nei visos kitos kūno dalys, kažkas, ko negalima net minėti, mokome jais gėdytis, vengti bei ignoruoti ar netgi šlykštėtis. Lytinių organų pavadinimų vengimas tiesiogiai prisideda prie to, kad stengiamasi ignoruoti ir galimas susijusias problemas ar net visą intymios sveikatos bei lytinio švietimo temą apskritai. Kiek nejaukumo, gėdos ir vidinių problemų atsiranda vien su gydytoju kalbantis apie „Tą Vietą“.

Lytinio švietimo trūkumas

Tačiau požiūrį į intymią sveikatą formuoja ne tik kūno dalių pavadinimai. Iš kartos į kartą perduodamas klaidingas suvokimas apie savo kūną, kur lytinis švietimas yra ignoruojamas. Nepadoru, gėdinga ir nepriimtina kalbėti apie lytinius santykius ar lytinius organus, galimas susijusias problemas. Dažnai ši tema yra vengtina bei suvokiama kaip gėdinga net tarp šeimos narių, todėl nenuostabu, kad ir kitose situacijose stengiamės išvengti minėti ką nors, susijusio su intymia sveikata – pavyzdžiui, darbe paklausus, į kokios srities gydytojo konsultaciją išeinama, daug lengviau kalbėti apie skrandžio nei apie vaginos problemas arba smagiau susitikti pažįstamą eilėje prie stomatologo nei prie ginekologo kabineto. Stengimasis išvengti situacijų, susijusių su intymia sveikata, prisideda prie profilaktinių apsilankymų pas gydytoją vengimo, kai kreipiamasi tik tada, kai kažkas jau tikrai yra negerai ir tai nepraeina.

Mitai apie tai, kas normalu

Kita intymios sveikatos temų vengimo pasekmė yra tai, kad dažnai net nėra žinoma, kas yra normalu, o kas ne. Ir deja, tai galioja nepriklausomai nuo to, kiek vaikų turima ar kokios patirties, sveikatos problemų teko turėti – vis tiek yra nemažai gajų mitų, susijusių su moters sveikata, kurie laikosi, nes pakankamai nekalbama apie lytinę sveikatą. Pavyzdžiui – mitas, kad normalu lytinių santykių metu moteriai jausti skausmą. Žinios padeda išvengti mitų. O kai sritis yra savaime tabu bei kelianti nemalonius jausmus, dėl ko ją stengiamasi ignoruoti, normalu, kad žinių toje srityje turima mažiau, todėl atsiranda daugiau mitų bei įsivaizdavimų.

Kas galėtų padėti formuoti tinkamą požiūrį į moters sveikatos profilaktiką?

Tiek sveikam požiūriui į savo kūną formuoti, tiek lytinio išnaudojimo prevencijai nuo pat mažumės vaikai turėtų būti mokomi įvardinti organus tikraisiais vardais (penis, varpa, makštis, vulva, vagina), įvardinant, kad kai kurios kūno vietos yra privačios ir prie jų esant reikalui gali liestis tik tėvai ar gydytojai. Nereikia suvokimo apie privatumą sieti su pasišlykštėjimu („ten viskas fui, kaka“) arba su gėda – pasitaiko įsivaizdavimas, kad jeigu savo privačių kūno vietų žmogus nesuvokia kaip gėdingų ar purvinų, gali elgtis nepadoriai.  Tačiau taip, kaip kitose srityse (pavyzdžiui, dienoraštis, telefonas ar kt.) žmogus geba suvokti privatumo ribas, taip jis geba suvokti, ką reiškia privatumas ir savo kūne be papildomo gėdinimo. Ir nors šiuo atveju kalbama apie tai, kas turėtų būti mokoma nuo vaikystės, niekada nėra vėlu įgyti daugiau žinių ir išmokti daugiau apie savo kūną bei kaip juo pasirūpinti, nes tai gerina mūsų gyvenimo kokybę tiek priimant bei įsisąmoninant dalį savęs, tiek išvengiant įvairių ligų, kai nebelieka profilaktinių konsultacijų vengimo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *