Praeities traumų šešėliai auginant vaikus. Psichiatro komentaras

Dažnai juokaujama, kad gyvename „supertėvelių“ eroje. Aplinkoje gausu informacijos, kaip būti tobulais tėvais savo vaikui – pradedant nuo to, kokią košelę maitinti, ir baigiant – kokią geriausią mokyklą parinkti. Savo praktikoje susiduriu, jog pakankamai dažnai kreipiasi moterys – mamos (kreipiasi ir tėčiai, bet gerokai rečiau), kurios skundžiasi nerimu, panikos atakomis, miego sutrikimais, pervargimu, energijos stoka, džiaugsmo praradimu bei tokiais nusiskundimais kaip „nekyla rankos nieko daryti“, „nieko nesinori“, „viską darau per prievartą, automatiškai“. Bekalbant išaiškėja, jog šias problemas moteris sieja su savo motinyste – „perdega“ mėgindama būti tobula mama 24/7.

Nusiskundimus dažnai lydi kaltės jausmas, jog yra nepakankamai gera motina, kad negali atliepti visų savo vaiko poreikių, negali sau atleisti, jog kartais būna pikta, pavargusi, netenka kantrybės ar pakelia balso toną. Neretai būna ir labai specifinių nusiskundimų, pavyzdžiui įvairūs fiziniai simptomai, imituojantys kūno ligas; perdėtas nerimavimas ir hipergloba vaiko atžvilgiu (pvz. perdėtas nerimavimas net trumpam paliekant vaiką su kitu prižiūrinčiu asmeniu); įvairios fobijos, pavyzdžiui susirgti nepagydoma liga, pasilikti vienai namuose su kūdikiu, važiuoti automobiliu ar skristi lėktuvu. Paklausus, dėl ko reikia būti tobula mama, dažnai nuskamba frazės: „noriu, kad mano vaikai turėtų geresnė vaikytę nei aš“ arba „nenoriu, kad mano vaikai patirtų traumas, kurias aš patyriau“. Norai geri, bet… kas nutinka, kad besirūpindami savo vaikais „sugriūname“ patys?

Patiriamų psichologinių problemų ir negalavimų priežastys gali būti pačios įvairiausios ir yra individualios kiekvienam asmeniui. Jas kartu su pacientu bandome išsiaiškinti psichoterapinio gydymo metu. Viena iš galimų priežasčių gali būti mūsų pačių vaikystėje patirtos psichologinės traumos. Jos būna įvairaus „kalibro“ – nuo tokių, kurios iš pirmo žvilgsnio atrodytų visiškai nereikšmingos ir mūsų aplinkoje gana įprastos (pvz. broliuko ar sesutės gimimas) iki katastrofiško lygmens psichologinių traumų (pvz. vieno iš tėvų netektis ankstyvame amžiuje, vaikystėje patirtas smurtas, seksualinė prievarta ir t.t.). Daug kalbama apie patirtų psichologinių traumų įtaką asmenybės formavimuisi bei tolimesniam žmogaus gyvenimui, jo psichikos sveikatai. Tačiau mažai kur minima, jog vaikystėje patirtos psichologinės traumos, kurios nėra pilnai išgyventos ir perdirbtos, tarsi pilki šešėliai pradeda lįsti į paviršių susilaukus savo vaikų. Šie psichologiniai mechanizmai pakankamai sudėtingi. Tad pateiksiu keletą klinikinių pavyzdžių, kurie padės geriau suprasti ir pailiustruos trauminės patirties atsikartojimą įvairiais vaiko amžiaus periodais:

  • Moteris skundžiasi įvairiais, vis kintančiais fiziniais simptomais, kurie vargina jau apie metus laiko. Pacientė nuolat atlieka įvairius sveikatos tyrimus, lankosi pas įvairių specialybių gydytojus, nerimauja dėl savo sveikatos, bijo susirgti nepagydoma liga, kurios gydytojai nepastebės. Moteris gyvena su šeima, augina 7 metų dukrą. Pacientei pasakojant savo gyvenimo istoriją paaiškėja, kad jos motina sunkiai sirgo ir mirė, kai mergaitei buvo 8 m. Tai buvo stipri psichologinė trauma, kurios atgarsiai ėmė kartotis, kai pacientės dukra sulaukė panašaus amžiaus. Pacientė paniškai bijo susirgti ir palikti savo dukrą skausme, kurį pačiai teko patirti vaikystėje.
  • Vyras kreipėsi dėl besikartojančių panikos priepuolių, kurie dažniausiai ištinka vairuojant automobilį. Pacientas turi du vaikus, augina 11 metų dukterį ir 5 metų sūnų. Iš gyvenimo istorijos paaiškėja, jog paciento tėvas buvo sunkiai sužalotas autoavarijoje ir buvo arti mirties, kai pacientui buvo apie 4-5 m. Traumos atsikartojimo mechanizmas akivaizdus. Tik kyla klausimas – o kodėl panikos atakos neprasidėjo, kai paciento dukra buvo panašaus amžiaus? Galime spėlioti, jog pacientas, pats būdamas vyriškos lyties, labiau identifikuojasi su sūnumi, nei su dukra.

Pačiam atrasti sąsajas ir priežastinius ryšius gali būti labai sunku. Tokiais atvejais gali padėti profesionalus psichoterapeutas, kuris tarsi veidrodis padeda į save pažvelgti šiek tiek iš šono ir sąmoningiau suvokti mumyse vykstančius procesus. Atminkime, psichiatras medikamentų pagalba gali padėti suvaldyti varginančius simptomus ir nemalonius pojūčius. Tačiau atrasti šių simptomų priežastis ir „išrauti juos su šaknimis“ galime tik psichoterapijos pagalba.

Straipsnį parengė Altamedica psichikos sveikatos centro vadovė ir psichiatrė Eimantė K. Kališauskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *