Tėvystėje patiriamas stresas

Kartais sakoma, kad tik tapus tėvais iš tiesų suprantama, kas yra stresas. Tačiau tikrai nebūtinai stiprų nuolatinį stresą patiria tik tėvai, nors tėvystės stresas turi tam tikrus, jam būdingus, aspektus, kurie vargina daugiau nei įsivaizduojama prieš tampant tėvais.

Tėvystėje patiriamas stresas pasireiškia:

  • Prisitaikymas prie pasikeitimų

Dažniausiai atsiradus vaikams nedingsta visos kitos problemos ar turimi sunkumai, dėl kurių nerimaujame, tačiau atsiranda daug naujų aspektų, kuriuos pirmiausia tenka suvokti, juos priimti ir prie jų priprasti – integruoti į mūsų prieš tai turėtą gyvenimą: pasikeičia savęs, savo kūno ar savo poreikių patenkinimo suvokimas, poros santykiai, vertybės ir prioritetai.

  • Laikas

Turint vaikų laiko sąvoka dažnai įgauna kitokią prasmę, nes tenka daug laiko skirti tiesioginiam bendravimui, rūpinimuisi ir skiriamas laikas dažnai būna nuolatinis arba tada, kada vaikui reikia, todėl taip netenkama laiko planavimo autonomijos, neretai jaučiamas laisvės suvaržymas.

  • Psichologiniai – emociniai aspektai

Buvimas mama ir tėčiu pareikalauja nemažai emocijų valdymo įgūdžių – reaguoti streso situacijose ramiai, priimti racionalius sprendimus ar galiausiai kontroliuoti savo elgesį, ypač tada, kai vaikas nekontroliuoja savo. Tam reikia gebėti įvardinti savo jausmus, pažinti, kaip būdinga juos reikšti, kokie nusiraminimo būdai padeda. Taip pat vaiko auginimas dažnai iškelia ir ryškiau parodo turimus vidinius psichologinius sunkumus, patirtas traumas ar asmenines vaikystės patirtis. Nereikėtų pamiršti ir nuolatinio spaudimo, jaučiamo dėl keliamų aukštų reikalavimų – kartu su informacijos gausa apie vaikų auginimą, galimas elgesio su jais pasekmes, dažnai kyla nerimo, kaltės jausmai, savigrauža, kad vaikams suteikiama per mažai, nepakankamai arba kad mes, tėvai, kažko nemokame.

  • Reikalingi papildomi materialiniai resursai

Vienas iš streso šaltinių neretai tampa ir išaugęs materialinių resursų poreikis. Atsiradus naujam šeimos nariui, natūralu, kad jam reikia išleisti papildomai pinigų, kurių anksčiau nereikėjo, o dažnai dar ir sumažėja šeimos turėtos pajamos.

Vis dėlto, buvimas mama ir tėčiu tikrai nėra tik stresą kelianti patirtis – tėvystėje patiriamas ir džiaugsmas, pasididžiavimas, jaukumas, šeimos šiluma, gyvenimo prasmės jausmas, tik dažnai šių akimirkų nepastebime dėl ryškesnių nemalonių, varginančių aspektų. Kad būtų lengviau mėgautis tėvyste, svarbu:

  • Gebėjimas pastebėti ir įvardinti savo jausmus, elgesio motyvus

Gebėdami suvokti, kas su mumis vyksta, lengviau galime pasirinkti, kokiu būdu norime elgtis, o ne vadovautis impulsyvumu, kitų, aplinkos kaltinimu. Iš vaikų taip pat tikimės, kad jie gebės atpažinti, kaip jaučiasi, ir elgtis tinkamai pagal situaciją bei galimybes, o vaikai geriausiai mokosi iš pavyzdžių.

  • Vaikystės patirtis

Įsisąmoninę savo vaikystės patirtį, geriau galime suvokti, kokie aspektai mums atrodys jautresni, skaudesni arba atvirkščiai – mažiau svarbūs. Tai padeda suvokti galimai kilsiančius jausmus ir mūsų veiksmus jų pasekoje.

  • Ryšys su vaiku

Kuo sveikesnį, stipresnį ir glaudesnį ryšį kursime su savo vaiku, tuo daugiau, tikėtina, jausime pasididžiavima juo, pasitenkinimą savo santykiu, geriau suprasime savo vaiką ir save tėvystėje.

  • Vaiko auginimo suvokimas kaip etapų visumos

Vaiko auginimas pilnas etapų – nuo etapo, kai kūdikis nemiega, irzlus ir nepaleidžia mamos dėl dygstančio danties, iki paauglystės etapo, kai vaikas daugiausia orientuojasi į draugus. Vaiko auginimo suvokimas kaip etapų visumos padeda suprasti, kad dažniausiai dėl tam tikrų aspektų sunkus raidos etapas baigsis ir prasidės kitas. Kai žinome, kad mums nemaloni ar sunki situacija yra laikina, keisis, lengviau ją priimti, susitaikyti ir tai padeda pažiūrėti į ją įvairiau, nepasimesti savo kančioje.

  • Atjauta

Svarbu suprasti savo ribotumą, jį priimti, taip priimant ir save tėvystėje – nei viena mama negali būti tobula, kaip ir nei vienas tėtis negali būti tobulas. O iš tiesų vaikui tobulų, niekad neklystančių tėvų ir nereikia – reikia tik pakankamai gerų. Neklystantys tėvai (arba tie, kurie bando tokiais atrodyti vaikui) dažnai sukuria vaikams aukštą kartelę ir nerealistinį reikalavimą būti tokiu, kaip tėvai – niekada neklysti, kas veda į žemą savivertę, sunkumus bendraujant su kitais, nuolatinį nerimą ir įtampą. Daug svarbiau vaiką išmokyti, kaip derėtų reaguoti suklydus ir kaip pasimokyti iš savo klaidų, nes gyvendami visi nuolat klystame.

Tapus mama ir tėčiu, atsiranda daug naujų iššūkių, o šalia jų ir džiaugsmų. Svarbu sau priminti pasidžiaugti bei nepasimesti nerimo, streso ir įtampos bei nerealių reikalavimų jūroje. Kartais tam gali reikėti pagalbos – draugų, kitų tėvų, supratingų senelių, suaugusiųjų arba vaikų psichologo, o gal tik knygos ar ledų porcijos.

 

Straipsnį parengė Altamedica Psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Evelina Jokubkienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *