Vaiko kalbos raida – ką pataria logopedai

Vos vaikui gimus, išgirstame jo riksmą.
Vėliau vaikas pradeda guguoti ir čiauškėti.
O pats nuostabiausias dalykas, kurio tėvai laukia, – kada vaikas pagaliau ištars pirmąjį žodį. Tačiau vaiko kalba dažniausiai vystosi ne taip sklandžiai, kaip tėvai tikisi. Ir dėl to neretai „kalti“ patys tėvai.

 

Istorija 1 – Vaikas prakalbo tik ketverių

Keturmetį auginanti mama prisipažįsta, jog tik dabar gali būti ramesnė, kuomet jos sūnus jau pradeda kalbėti. Moteris buvo tikrai ne juokais išsigandusi, nes iki ketverių metų labai linksmas, mielas ir aktyviai su visais norintis bendrauti berniukas kalbėdavo tik „sava“ kalba. Vos vieną kitą žodžio skiemenį būdavo galima suprasti, bet iš vaiko lūpų verždavosi vien lavina bereikšmių žodžių, kuriuos jis tardavo su didele emocija ir svarba. Deja, tėvai jo kalbos nesuprato.
Mama spėja, jog dėl tokios vėlyvos vaiko kalbėjimo pradžios prisidėjo tai, kad šeima yra mišri. Tėtis – latvis, ir jis iš pradžių su vaiku kalbėdavo latviškai. O mama visada su vaiku kalbėdavo lietuviškai. Tarpusavyje tėvai kalbėdavosi rusiškai, nes vyrui šia kalba buvo paprasčiau ir lengviau bendrauti su savo žmona.
Dėl vaiko kalbos tėvai susirūpino, kai vaikui buvo virš trijų metų. Tada vyras liovėsi su vaiku kalbėti latviškai. O šeimoje, vaikui girdint, tėvai perėjo prie lietuvių kalbos. Tačiau vis tiek pirmuosius rišlius žodžius vaikas pradėjo tarti tik pradėjęs lankyti darželį. Pati mama su vaiku iki to laiko bendraudavo mažai, nes jį prižiūrėdama stengėsi dar ir dirbti, todėl tik džiaugdavosi, jeigu vaikas ramiai sėdėdavo žaisdamas planšetiniu kompiuteriu.
Kai vaikas darželyje ėmė kalbėti, tada tėvai suprato, kokia stipri yra ugdymo įtaka vaiko kalbai. Iki tol tėvai galvojo, kad vaikai kalbos išmoksta savaime ir specialiai nieko daryti nereikia. Savaime suprantama, tėvai kartais tingi būti mokytojais, kurie nuolat verčia vaiką kartoti tariamus žodžius, bet kai pasimato rezultatas – tuomet apima neapsakomas džiaugsmas.

 

Istorija 2 – Vaiko kalbos nesupranta darželyje

Net ir nemišriose šeimose vaikai neprabyla labai lengvai. Vaikui 3 metai ir 7 mėnesiai, o jis kalba tik sava kalba: „ziavo“ – mašina, „bū“ – karvė, „vova“ – šuo, „dzedze“ – senelis, „dzidzi“ – džipas, „kiki“ – raktas, „tinti“ – pirkti, „pintines“ – pirštinės ir pan. Darželio auklėtojos nuolat skundžiasi, kad visiškai nesupranta vaiko. Net mamai kartais prireikia „vertėjo“. Darželyje vaiko bendraamžiai kalba visiškai aiškiai ir taisyklingai, įprastais sakiniais. O tuo tarpu šio vaiko svetimi žmonės visiškai nesupranta, dėl ko kartais sudirgsta ir pats vaikas. Tuomet jis pradeda pykti ir sugalvoja kurį laiką visai nekalbėti.

 

Istorija 3 – Pradėjo kalbėti ketverių, dėl to nesiseka mokykloje

Vaikas pradėjo kalbėti tik ketverių metų. Dabar jis antrokas, bet mokykla jam malonumo tikrai neteikia. Tik dabar vaikas po truputį pradeda skaityti, be klaidų parašyti žodį jam sekasi sunkiai. Nors mama jam ir skaito, ir piešia kartu, ir lipdo, pasakoja, ką daro, – vaiko žodynas vis tiek labai skurdus.

 

Televizoriaus ir kompiuterio įtaka vaiko kalbai

Vienerių metų amžiaus vaikas gali ištarti nuo 2 iki 30 žodžių, trijų metų vaikas – apie 1500 žodžių. Tačiau specialistai pastebi tendenciją, kad vis daugiau dar nekalba trejų-ketverių metų amžiaus vaikų. Ne be reikalo logopedai perspėja tėvus, kad jie neleistų savo vaikams žiūrėti televizoriaus ar naudotis kompiuteriu, nepratinti vaiko prie dvikalbystės šeimoje, kol jis dar nekalba. Ypač vasarą, kai į Lietuvą grįžta daug išvykusių lietuvių, tėvai su savo vaikais užplūsta logopedus. Labai paprastas pagrindinis patarimas tėvams – pasirinkti šeimoje vieną kalbą. Kuomet vaikas jau kalba, dvikalbystė galima, bet dar nekalbančio vaiko kalbos raidą dvikalbystė stipriai stabdo.

Tokį patį, o gal net ir blogesnį poveikį turi televizorius, kompiuteris, išmanusis telefonas ir kiti panašūs prietaisai. Kuomet vaikas žiūri televizorių ar per planšetinį kompiuterį paleistą linksmą dainelę – jis įdėmiai klausosi užčiaupęs burnytę, nejuda jo lūpos ir liežuvis. Kitaip sakant, nedirba jo artikuliacinis aparatas, o tuo pačiu metu nestimuliuojami ir kalbos centrai. Dar visai mažas vaikas turėtų nuolatos veblenti, čiauškėti, tačiau tėvams juk labai patogu, kai vaikas ramiai sėdi ir tyli. Yra nemažai mokslininkų atliktų tyrimų, kurie parodo, kad kuo daugiau vaikai leidžia laiką prie ekranų, tuo mažiau laiko jie skiria kitai veiklai ir bendravimui. Dėl to nukenčia ne tik vaikų kalba, bet ir vaizduotė, gebėjimas vaizdžiai reikšti savo mintis, gali net atsirasti dėmesio ar emocijų sutrikimų. Taigi, nuo aplinkos, kurioje auga vaikas, labiausiai ir priklauso kaip anksti jis pradės kalbėti.

 

Kaip bendrauti su vaiku, norint, kad jis greičiau pradėtų kalbėti

3-5 m. vaikas

Bendraujant su dar nekalbančiu vaiku, tėvai turėtų kalbėti kuo trumpesniais dviskiemeniais žodžiais, t. y. priebalsis – balsis, priebalsis – balsis, bei trumpais sakiniais. Reikia su vaiku kalbėti taip, kad jis lengvai galėtų atkartoti tėvų pasakytus žodžius, pavyzdžiui, „Šuo bėga“, „Katė tupi“ ir pan. Dažnai tėvai savo mažuosius kalbina įvairiais mažybiniais, maloniniais žodeliais, o jų reikėtų taip pat vengti, nes vaikams jie per daug sudėtingi ir klaidinantys. Dažniausiai vaikai pirmiausiai pradeda tarti tuos žodžius, kurie jiems yra lengvesni. Paprastai pradeda nuo tų, kurie turi panašius arba vienodus skiemenis: „tėtė“, „mama“, „dėdė“, „lėlė“, „teta“, „pupa“ ir kt.

Kol dar vaikas nekalba, – galima tiesiog duoti jam nurodymą ką nors padaryti. Nurodymas turėtų būti aiškus, trumpas ir labai tikslus. Pavyzdžiui, „Imk lėlę, dėk po kėde“, „Imk mešką, dėk ant stalo“. Duodant tokius nurodymus, vaikas mokysis orientuotis erdvėje. Vaikus taaip pat reikia mokyti atskirti spalvas. Geriausiai vaikai įsimena raudoną spalvą, todėl galima pradėti nuo jos. Mokinant vaiką reikėtų pabrėžti spalvos pavadinimą („Duok raudoną spalvą“, „Imk raudoną spalvą“, „Atnešk raudoną spalvą“), nes dar nekalbantys vaikai neįsimena žodžių pavadinimų. Pradėdamas mokintis vaikas gali spalvą pradėti vadinti ir trumpesniu, savo sugalvotu žodžiu, pavyzdžiui, „ona“, „dona“, bet tuo metu tėvai turi žinoti, kad taip vaikas vadina būtent šią spalvą. Tik tuomet galima imtis mokinti kitos spalvos. Vaiką taip pat galima mokyti ploti, belsti (iki 3 kartų), – prašant vaiko pakartoti jūsų veiksmus. Tokiu būdu lavinama jo foneminė (garsų) klausa. Norint lavinti foneminę klausą tinka ir garsų ar skiemenų kartojimas, pvz., klausiama „-Kaip gyvatė šnypščia?“ vaikas atsako: „-Ššššš…“, „-Kaip loja šuo?“ „-Au-au.“, „-Kaip bėga vanduo?“ „-Ssss“ ir kt. Kuo daugiau naudosite garsą atspindinčių žodžių – tuo geriau. Nes mažyliui tai yra patys lengviausi trumpi žodeliai.

Vaiko kalbos centrus aktyvina smulkioji motorika ir bendroji motorika. Smulkiąją motoriką lavina įvairūs veiksmai, kurie atliekami pirštukais. Pavyzdžiui, vaikui galima paduoti krūvelę sagų ir iš jos prašyti rinkti raudonas. Taip pat galima duoti verti karoliukus, statyti bokštelius, įvairias formas, piešti, klijuoti. Ar lipti laiptais keičiant kojytes. Toks kopimas laiptais lavina bendrąją motoriką. Lavinti vaiko suvokimui labai tinka paveikslėlių dėliojimas iš kelių dalių: pradžiai užtenka perkirpti paveikslėlį į dvi dalis ir prašyti vaiko sudėti. Kuomet jam jau pavyksta, tada sukarpyti paveikslėlį į tris dalis, dar vėliau – į keturias dalis. Kai jau tai pavyksta, tuomet galima pereiti prie keturių dalių kaladėlių sudėliojimo, kas būtent lavina ne tik mąstymą, bet ir erdvinį vaiko suvokimą. Atminties lavinimui labai tinka mokymasis trumpų eilėraštukų. Pirmiausia reikia pradėti nuo pačių paprasčiausių, pvz., „Aaaa pupa, kas tą pupą supa…“ (trumpi ir lengvai tariami žodžiai).

 

4-5 m. vaikas

Maždaug 4-5 metų amžiaus vaikų tėvams logopedai pataria pradėti plėsti vaikučių žodyną paprastais trijų skiemenų žodžiais. Pradžiai užtenka imti vieną-du žodžius per dieną, pvz., „papūga“ arba „uodega“, ir kasdien mokinti skiemenimis: „pa-pū-ga“, „uo-de-ga“. Kuomet vaiko žodyne atsiras jau nemažai triskiemenių žodžių, jis supras, kad tai nėra labai jau sunku ir pradės pats tarti kitus žodžius. Tada galima įtraukti jau sudėtingesnių žodžių, nuolat pagiriant vaiką, kai jam pavyksta. Dar labai svarbu plėsti vaiko žodyną, kuomet jam aiškinami nesuprantami žodžiai. Visi žinome, kad maži vaikai gana dažnai kalba gramatiškai netaisyklingais sakiniais, netinkamai derina žodžių galūnes. Juos reikia pataisyti. Mama ar tėtis turi pasakyti sakinį taisyklingai ir prašyti vaiko pakartoti. Kitaip vaikas juk taip ir nesupras, kad kalba neteisingai.

Labai dažnas atvejis vaikų kalboje – šveplavimas. Net iki keturių su puse metų vaikas dar gali švepluoti. Pavyzdžiui, jis gali tarti ne „šuo“, o „tuo“, vietoje ‚lapė“ – „vapė“ ir kt. Tačiau tai yra fiziologinis šveplavimas ir nereikėtų dėl to labai jaudintis. Fiziologinis šveplavimas yra išaugamas, tad šiuo amžiaus laikotarpiu tėvams reikėtų nekreipti dėmesio, kad garsai tariami netaisyklingai.

Nuo keturių su puse iki penkių su puse metų vaikai turėtų susitikti su logopedu, kad specialistas įvertintų ir pasakytų, ar visi vaiko garsai tariami gerai ir tinkamai. Dažnas atvejis, kuomet tėvai pastebi, jog vaikas netaria garso „r“ ir patys skuba jį mokyti, nors vaiko artikuliacinis aparatas tam dar nėra pasiruošęs. Taigi, pradžioje reikėtų mokyti vaikus taisyklingai tarti skardžiuosius dusliuosius priebalsius, tada švilpiamuosius šnypščiamuosius garsus (s, z, c , dz, š, ž, č, dž), tada garsą „l“ ir tik paskiausiai „r“. Iki 5,5 metų vaikas gali šio garso net neištarti – ir tai nieko blogo.

Penkiametį vaiką jau reikėtų pradėti mokyti atsakyti į klausimus pilnu sakiniu. Tarkim, „-Ką padėjau ant stalo?“ „-Ant stalo padėjau puoduką.“, „-Ką karvė ėda?“ „-Karvė ėda žolę.“. Taip pat pats laikas mokyti apibendrinančių sąvokų, tokių kaip: vaisiai, daržovės, naminiai gyvuliai, naminiai paukščiai ir kt. Tai labai naudinga, nes kartu praplečiame vaiko žodyną naujais žodžiais. Tarkim, aiškindami naminių gyvulių sąvoką, galime išmokyti vaiką, kad veršiukas yra karvės vaikas, kumeliukas – arklio, ėriukas – avies. Taip pat šiuo amžiaus laikotarpiu reikia stebėti, kad vaikas tinkamai derintų daiktavardį su būdvardžiu (ne „gražus suknelė“, o „graži suknelė“), daiktavardį su skaitvardžiu (ne „du antys“, o „dvi antys“).

 

6 metų vaikas

Šešių metų amžiaus vaikai jau turėtų mokytis rišliai pasakoti. Pirmiausia reikėtų mokyti penkiais-šešiais sakiniais apibūdinti matomą objektą. Pavyzdžiui, paimame obuolį ar agurką, o tuomet pasakome, kokia jo spalva, forma, kur auga, kaip atrodo ir pan. Pabaigoje svarbu apibendrinti, jog tai yra vaisius ar daržovė. Vėliau jau pereinama prie trumpų pasakėlių sekimo.

 

Reikia pagalbos?

Altamedica Lašo klinikoje vaikus ir suaugusiuosius konsultuoja logoterapeutė Edita Čečkauskienė.
Reabilitacijos klinikoje vaikus ir suaugusiuosius konsultuoja logoterapeutė Sonata Lažauninkienė.

Altamedica klinikoje teikiamos šios logoterapijos paslaugos:

  • Vaikų netaisyklingo sąkandžio gydymas (Myobrace sistema). (Tik Lašo klinikoje)
  • Pacientų su įvairia kalbos patologija konsultavimas.
  • Parinkimas efektyviausių korekcijos darbo būdų ir metodų pagal individualias paciento galimybes, sutrikimo šalinimo programos sudarymas.
  • Kalbėjimo procese dalyvaujančių organų judesių lavinimas.
  • Girdimojo suvokimo lavinimas.
  • Kalbos gramatinio taisyklingumo bei rišliosios kalbos ugdymas.
  • Šių kalbinių sutrikimų šalinimas ir koregavimas:
    • Įvairūs fonetiniai sutrikimai (dislalija, rinolalija, dizartrija).
    • Balso sutrikimai (afonija, fonestenija, disfonija).
    • Sutrikdyta kalbos raida (mneminė, semantinė, motorinė, sensorinė, sensomotorinė afazija, įgyta afazija, disfazija).

_______________________________________________________________________________________

Altamedica Lašo klinika
V. Lašo g. 1, Kaunas
REGISTRACIJA:  8 37 330302 arba 8 612 39890

Altamedica Reabilitacijos klinika
Šiaurės pr. 8A, Kaunas
REGISTRACIJA: 8 649 30256

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *