Kūdikis ir sensorinė integracija: kaip elgtis jai sutrikus?
Sensorinės sistemos, arba kitaip vadinami pojūčiai, padeda mažyliams suprasti iš aplinkos gaunamus signalus penkiais jutimais, kuriuos puikiai visi žinome (lytėjimas, rega, klausa, skonis, uoslė), bei trimis papildomomis sensorinėmis sistemomis, tokiomis kaip vestibulinė, propriocepcinė ir interocepcinė. Taigi, mažyliai, kaip ir mes, suaugusieji, turi ir naudojasi net aštuoniomis pojūčių sistemomis. Sensorinė integracija yra svarbi kūdikio vystymuisi, nes per ją kūdikiai mokosi apie save ir pasaulį. Tačiau, kas nutinka, jei sensorinė integracija sutrinka? Kaip atpažinti sensorinės integracijos disfunkciją ir ką daryti tėvams tai pastebėjus? Į šiuos klausimus atsako „Altamedica“ Vaikų reabilitacijos klinikos ergoterapeutės Jūratė Žemaitytė ir Brigita Nauckūnaitė.
Sensorinė integracija: kaip kiekvienas pojūtis veikia kūdikio raidą?
- Rega. Per regėjimą kūdikiai stebi aplinką ir žmones, o tai padeda mokytis atpažinti veidus, objektus, judesius ir spalvas.
- Klausa. Ji leidžia kūdikiams susipažinti su aplinkos garsais ir kalba. Kūdikiai greitai ima reaguoti į balsus, ypač į tėvų, ir mokosi skirti įvairius garsus bei intonacijas, o tai svarbu kalbos vystymuisi.
- Uoslė. Kūdikiai turi itin išvystytą uoslės pojūtį, kuris jiems padeda atpažinti mamą ir maitinimo šaltinį. Kvapų pažinimas suteikia kūdikiui saugumo jausmą ir stimuliuoja ryšį su artimaisiais.
- Skonis. Padeda kūdikiams atpažinti, kurie maisto produktai yra tinkami, o kurie ne. Tik gimę jie jau gali atskirti skonius (saldų, rūgštų, kartų, sūrų), o tai skatina maitinimosi įgūdžių formavimąsi ir padeda priprasti prie naujų skonių.
- Lytėjimas. Svarbus kūdikio savivokos ir ryšio su tėvais vystymuisi. Lytėjimas padeda atpažinti skirtingas tekstūras, temperatūras ir objektų formas, o tai ugdo smulkiąją motoriką.
- Propriocepcija (kūno padėties pojūtis). Leidžia kūdikiams jausti savo kūną erdvėje ir padeda atlikti judesius, tokius kaip vartymasis, sėdėjimas, šliaužimas. Šis pojūtis svarbus judesių koordinavimui, motorikos vystymuisi ir kūno suvokimui.
- Vestibulinis (pusiausvyros pojūtis). Susijęs su pusiausvyros ir galvos padėties suvokimu. Jis skatina erdvinio suvokimo, koordinacijos ir pusiausvyros įgūdžių vystymąsi, kurie būtini, kai kūdikis pradeda sėdėti, šliaužti ir vaikščioti.
- Interocepcija (vidinių kūno signalų suvokimas). Padeda kūdikiams suvokti savo vidinius pojūčius, tokius kaip alkio, sotumo, šilumos ar šalčio jausmas. Tai prisideda prie emocinės savireguliacijos ir kūdikio gebėjimo suprasti kūno poreikius.
Kiekviena iš šių sistemų smegenims siunčia tam tikrus impulsus, o smegenys atskiria, kuri informacija svarbi, o kuri nereikalinga. Sensorinė integracija yra sensorinių dirgiklių organizavimo procesas, kad smegenys galėtų organizuoti tikslingus kūno atsakus į gautą sensorinę informaciją, koordinuoti emocijas ir mintis. Sensorinė integracija rūšiuoja, nurodo ir, galiausiai, „sudėlioja“ sensorinius potyrius, koordinuoja tikslingą smegenų veiklą. Kai smegenų veikla yra gerai organizuota, kūno judesiai yra adaptyvūs, mokymosi procesas yra lengvas, o tinkamas kūdikio elgesys yra natūralus to rezultatas.
Sensorinė integracija: kaip pasitelkiant pojūčius skatinti kūdikio raidą namuose?
Smegenų vystymuisi, o vėliau ir funkcionavimui, reikalinga sensorinių pojūčių įvairovė, kurią galima užtikrinti namuose. Siekdami mažyliui sukurti sensorinių pojūčių įvairovę, galite taikyti šiuos paprastus veiksmus:
- Masažuokite. Švelnūs masažai padeda kūdikiui suprasti savo kūno ribas ir atsipalaiduoti.
- Leiskite kūdikiui liesti skirtingus paviršius, pvz., švelnias antklodes, pūkuotą žaislą, guminius ir medinius daiktus, kad jis pajustų skirtingas tekstūras.
- Muzikuokite. Dainuokite kūdikiui, grokite švelnią muziką arba naudokite gamtos garsų įrašus.
- Naudokite barškučius, muzikos dėžutes arba žaislus, kurie skleidžia įvairius garsus.
- Dažnai kalbėkite ir skaitykite kūdikiui įvairiomis intonacijomis, taip skatindami klausos įgūdžių vystymąsi.
- Leiskite kūdikiui žaisti prie veidrodžio. Veidrodžiai leidžia kūdikiui stebėti savo judesius ir veidą, o tai padeda suprasti savo kūną ir veido mimikas.
- Pasitelkite spalvas. Naudokite ryškių ir kontrastingų spalvų žaislus bei paveikslėlius (pvz., juoda-balta-raudona), šviesos atspindžius ar šešėlius.
- Ragaukite. Kūdikiui pradėjus valgyti kietą maistą, galima pasiūlyti paragauti įvairių tekstūrų ir skonių produktų (vaisių, daržovių tyrės).
- Pasitelkite kvapus. Žaidimo metu galite naudoti švelnius, natūralius kvapus, pavyzdžiui, levandų ar vanilės.
- Paėmę kūdikį, švelniai pasūpuokite rankose, palinguokite ar lėtai pasisukinėkite ant kėdės, tai padeda kūdikiui suvokti kūno padėtį ir pusiausvyrą.
- Atlikite švelnius kūdikio rankų, kojų paspaudimus.
- Leiskite kūdikiui ridentis ant grindų arba minkšto paviršiaus, nes tai padeda vystytis kūno suvokimui.
- Leiskite kūdikiui liesti skirtingų temperatūrų paviršius (pvz., po maudynių įvyniokite jį į šiltą rankšluostį).
Kas yra sensorinė disfukcija?
Sensorinės integracijos disfunkcija – nesugebėjimas suvokti, priimti ir atsakyti į informaciją, gaunamą sensorinių sistemų pagalba. Kiekvieną kūdikį ji veikia skirtingai, todėl kiekviena situacija yra labai individuali. Dėl šios priežasties kūdikiai, kuriems kyla sensorinės integracijos sutrikimų, gali elgtis labai skirtingai – nebus dviejų vienodai į aplinkos dirgiklius reaguojančių kūdikių. Lengviausia sensorinės sistemos disfunkcijos požymius įžvelgti, kai mažylis pervargęs po aktyvios dienos ar per daug stimuliuojamas įvairiais stimulais. Todėl tėvams pravartu atkreipti dėmesį į galimus sensorinės sistemos disfunkcijos požymius.
Ženklai, kurie gali rodyti kūdikio sensorinę disfunkciją
- Sunkiai užmiega ar prastai, neramiai miega nakties metu, dažnai atsibunda, yra neramus, irzlus ir dirglus.
- Nepatinka maudytis, ganėtinai irzlus maudynių metu, labai stipriai verkia.
- Dažnai verkia be aiškios priežasties, sunkiai nusiramina net ir paimtas ant mamos rankų, švelniai apkabinamas ar kai duodamas mėgstamas žaislas.
- Nepatinka kutenimas, nemėgsta būti kalbinamas svetimų žmonių.
- Mėgsta labai stiprius apkabinimus.
- Nenoriai liečia, tarsi su baime veide, įvairios tekstūros žaislus.
- Užsigavus nėra jokios reakcijos, tarsi nejaustų skausmo, arba užsigavus ilgiau užtrunka, kol sureaguoja į skausmą.
- Vengia burna tyrinėti žaislus.
- Vengia veiklų, kuriose galima išsitepti rankas, pėdas ar veidą.
- Tampa labai irzlus išsitepęs rankas ar kai maistas prisiliečia prie veiduko.
- Patinka tik tam tikros tekstūros maistas (pvz., tik traškus arba tik trintas).
- Įtraukiant naujus maisto produktus į valgymo racioną, vengia juos liesti, paimti į rankas ar net dėti į burną.
- Nenori statyti pėdų ant skirtingų paviršių, tokių kaip smėlis, žolė, akmenukai ar kilimas.
- Labai jautriai sureaguoja įjungus kambaryje šviesą ar parodžius ryškiai šviečiančius žaislus.
- Nekreipia dėmesio į aplinkos garsus, arba priešingai – pernelyg reaguoja ar bijo mechaninių garsų.
- Stipriai susierzina ar verkia nešamas laiptais.
- Atsiranda kūdikio irzlumo reakcijos, kai mama jį supa ar „šokdina“ ant kelių.
- Nepatinka greiti, staigūs judesiai ar staigus pakėlimas į viršų bei padėčių pasikeitimai.
- Sunkiai sekasi pradėti ropoti, atėjus tam tikram amžiaus tarpsniui (8–10 mėn.) nenori remtis delnais į paviršių.
- Atrodo tarsi kūdikis būtų suglebęs, nerangus (hipotonusas) ar priešingai – labai įsitempęs (hipertonusas).
- Pradėjus vaikščioti vis dažniau stiebiasi ir eina ant pirštų galų.
- Labai intensyviai juda greitais, staigiais judesiais, atrodo, kad atliekant tą patį veiksmą kyla sunkumų ir prieštaravimų, norint nutraukti šį kūdikio veiksmą.
- Atkreipia dėmesį į suaugusį žmogų ar aplinką tik tuomet, kai kūdikis staigiai pajudinamas, apverčiamas ar pasupamas.
Sutriko sensorinė integracija: kaip tėvams reikėtų elgtis?
Visų pirma, reikėtų paeksperimentuoti – išsamiai ir tiksliai išsiaiškinti galimus trigerius, kurie sukelia mažyliui diskomforto jausmus. Nustačius, kokie pašaliniai dirgikliai sukelia nepageidaujamas reakcijas, reikėtų netinkamus veiksmus pakeisti labiau priimtinais kūdikiui. Pavyzdžiui, jei kūdikiui diskomforto jausmą kelia staigūs pakėlimai, supimas, ryškiai šviečiantys žaislai ir kita, reikėtų šių veiksnių atsisakyti, sumažinti aplinkos stimulų veikimą, tokių kaip įvairūs garsai, šviesos, vaizdai ir t.t.
Prie naujų dirgiklių mažylį reikėtų pratinti po truputį, sukeliant kuo mažiau diskomforto. Svarbu, kad neverstumėte kūdikio per prievartą patirti naujų sensorinių dirgiklių, ypač jei mažylio reakcijos į tam tikrus stimulus yra labai jautrios. Prie naujų stimulų reikėtų pratinti žaidimo forma. Svarbu, kad kūdikiui būtų įdomu, smalsu ir suteiktų teigiamas emocijas. Pavyzdžiui, jei kūdikis bijo liesti tam tikras tekstūras, tarkime smėlį, reikėtų neversti iš karto liesti ar dėti visą plaštaką į smėlį, o priešingai – po truputį skatinti kūdikį įsidrąsinti, sukelti susidomėjimą ir smalsumo jausmą, kad vaikas pats norėtų patyrinėti esančią tekstūrą. Taip pat galimi švelnūs, bet gilūs viso kūno paspaudimai – savo plaštakomis apimant mažylio rankas, kojas, liemenį. Šiais paspaudimais suteikiama reikiama stimuliacija propriocepcinei sistemai, kuri veikia mažylį raminančiai.
Jei situacija nesikeičia – simptomai yra dažnai pasikartojantys ir turi didelę įtaką santykiams su kūdikį supančia aplinka, o taikomi metodai neefektyvūs – pasikonsultuokite su šios srities specialistais – ergoterapeutais. Jie padės įvertinti mažylio sensorinius iššūkius ir pateiks galimas pagalbos formas (pvz., grupinius sensorinius užsiėmimus) ir individualias rekomendacijas, kaip tėvams tinkamai reaguoti į vaiko sensorinius poreikius. Ankstyva sensorinės integracijos sutrikimo diagnostika padidina sėkmingos intervencijos ir gydymo galimybes. Taip pat gali užkirsti kelią ateityje vystytis antrinėms problemoms, tokioms kaip elgesio ir dėmesio sukaupimo problemos, emociniai iššūkiai, sunkumai, susiję su socialiniais santykiais, prasta nuotaikų ir pykčio savireguliacija, prarasta savigarba ir (ar) pasitikėjimu savimi.
