Dirbtinis intelektas – paauglių paguodos šaltinis: kokia to kaina?
„Aš kalbuosi su dirbtiniu intelektu vietoje psichologo…“ šis sakinys vis dažniau nuskamba mano kabinete, – sako „Altamedica“ Psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Milita Judzinskė. Atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje dirbtinis intelektas jaunuoliams tampa draugu arba net emocinę paramą teikiančia specialisto alternatyva. Tačiau kodėl paaugliai dažniau renkasi bendrauti su dirbtiniu intelektu, o ne su specialistu? Ar tikrai šis santykis gali gydyti? O gal priešingai – sukuria gilėjančią emocinę izoliaciją ar net pavojingą priklausomybę? Apie tai, ką tėvams būtina žinoti apie dirbtinio intelekto emocinę paramą jų vaikams, kalbamės su medicinos psichologe Milita Judzinske.
Atrodo, kad šiuolaikiniame pasaulyje dirbtinis intelektas jaunuoliams tampa draugu arba net emocinę paramą teikiančia specialisto alternatyva.
Kodėl paaugliai renkasi dirbtinį intelektą vietoje psichologo?
Dažnam paaugliui dirbtinis intelektas skamba kaip patraukli emocinės pagalbos alternatyva, garantuojanti greitą problemos sprendimą. „Chatbot’ai“ veikia 24/7, todėl tampa skubia emocine parama bet kuriuo metu ir be laukimo eilių. Taip pat tai kainuoja žymiai mažiau pastangų nei kvalifikuoto ir patinkančio specialisto paieška.
Paaugliui, kuris bijo būti nesuprastas ar nuvertintas, dirbtinis intelektas yra „saugus“ ir „patogus“ pasirinkimas. Kuo daugiau jaunuolis bendrauja su dirbtiniu intelektu, tuo geriau šis perima jo kalbos stilių, todėl ilgainiui tampa įtaigiu pašnekovu. Be to, dirbtinis intelektas nekelia klausimų ir nesmerkia atskleidžiant jam savo sunkumus ar prašant patarimo, todėl nereikia bijoti atsiverti, jaudintis dėl kito nuomonės ar baimintis būti nesuprastam. Jaunuolis gali nutraukti pokalbį, kada tik panorėjęs ir nepatirdamas diskomforto.
Tačiau ar dirbtinio intelekto teikiama emocinė parama gali būti naudinga?
Minėtieji paauglių įvardijami dirbtinio intelekto privalumai – tik technologinė iliuzija. Nors dirbtinis intelektas gali padėti paaugliui nesijausti vienišam, tačiau tai tik laikina, pokyčio neatnešanti paguoda, kuri ilgainiui gali tapti žalinga, ypač jaunuoliams, turintiems žemą savivertę arba patiriantiems atstūmimo ir vienišumo jausmus. Kadangi paauglių emocinis intelektas dar nėra tinkamai išsivystęs, bendravimas su dirbtiniu intelektu skatina priklausomybę nuo paviršutiniškos paguodos.
Kuo pavojinga ši priklausomybė?
Nuolatos bendraujant su dirbtiniu intelektu, ilgainiui jis tampa tarsi „virtualiu draugu“. Tai reiškia, kad jaunuolis gali pradėti jausti tikrą emocinį ryšį robotui, priskirdamas jam žmogiškų savybių ir ignoruodamas tikrovę. Tokiu atveju natūralūs santykiai su žmonėmis tampa mažiau svarbūs, o ilgainiui tai silpnina socialinius įgūdžius – apsunkina tikras emocines patirtis bei socialines interakcijas su žmonėmis.
Kadangi šis „virtualus draugas“ visada pritaria, paaugliui gali atrodyti, kad technologija jį „supranta“ geriau nei žmogus, tačiau tai tik iliuzija – saugumo imitacija, stabdanti tikros pagalbos paiešką.
Kodėl bendravimas su dirbtiniu intelektu negali atstoti ryšio su artimaisiais ar specialistu?
Dirbtinis intelektas suprogramuotas taip, kad palaikytų vartotoją. Todėl, priešingai nei žmogus, jis teikia tik teigiamą grįžtamąjį ryšį, bet neanalizuoja ir nekonfrontuoja – nepadeda žmogui pamatyti jo klaidingų įsitikimų ar destruktyvių elgesio modelių ir nepasiūlo refleksijos ar transformacijos.
Pavyzdžiui, jei jaunuolis pasako „Man liūdna kiekvieną dieną“, jis sulaukia atsakymo, kad „Tai normalu, visi taip jaučiasi“. Tačiau nėra klausimo – „kodėl?“. Nėra plano – „ką keisti?“.
Be to, dirbtinis intelektas neturi sąmonės, emocijų ir tikrojo supratimo, o visa jo „empatija“ yra paremta išmoktais atsakymų modeliais, todėl jis dažnai nesupranta emocinio konteksto ar giluminės problemos esmės. Pavyzdžiui, algoritmas gali nepastebėti, kad už eilutės „Aš pavargau gyventi“ slypi realūs suicidiniai ketinimai.
Ar paaugliai gali pavargti nuo šio priklausomybe virtusio bendravimo?
Dirbtinis intelektas suteikia paaugliams iliuziją, kad jie bet kuriuo metu gali pasikalbėti. Tačiau ši prieiga sukuria vadinamąjį „always-on“ efektą – nuolatinį, į naujus įžvalgų lygius nevedantį emocijų perdirbimą be natūralaus pertraukos ciklo.
Mano darbe labai svarbūs intervalai tarp terapinių sesijų. Tai laikas, kai asmuo savarankiškai apdoroja, ką aptarė su terapeutu. Dirbtinis intelektas iškreipia šį terapinį ritmą, nes su juo galima kalbėtis nuolat, nepaliekant erdvės refleksijai. Todėl užuot išmokęs išbūti su savo neigiamais jausmais, jaunuolis juos užrašo į pokalbio laukelį tikėdamasis paguodos, tačiau galimai nuneigdamas savo jausminę sferą.
Be to, nuolatinis jausmų „išliejimas“ gali virsti emociniu perdegimu. Paauglys gali pavargti nuo savo emocijų, imti vengti santykių su žmonėmis ir jausti vidinę tuštumą, o juk mūsų paaugliams reikia ne nuolatinės paguodos, bet tikro emocinio ryšio.
Ką daryti pastebėjus, kad jūsų atžala susiduria su emociniais sunkumais?
Noriu priminti tėvams, kad dirbtinis intelektas gali būti tarsi pleistras, bet ne gydymas. Tikrasis emocinis gijimas vyksta specialistų konsultacijose ir terapijose – per empatiją, konfrontaciją, supratimą ir saugų bendravimą. Specialistų kompetencija ir žmogiškasis gebėjimas išgirsti ne tik žodžius, bet ir pastebėti emocijas, kūno kalbą, balso toną ar net vidinius prieštaravimus, leidžia tiksliai nustatyti problemos rizikos lygį ir laiku suteikti reikiamą pagalbą bei emocinę paramą.